Raudona kaip dangus online dating

Šioje knygoje nepailstantis kovotojas už tikėjimą ir Lietuvos laisvę, disidentas monsinjoras Alfonsas Svarinskas aprašo savo 40-ies gyvenimo metų laikotarpį nuo vaikystės iki 1965 metų. Atsisėsti į vežimą leisdavo tik tada, kai važiuodavo pakalnėn. Taigi beveik kas mėnesį būdavo viena diena atlaidų. Kartais atlaidai būdavo šiokiadieniais, pavyzdžiui, šv. Jono atlaidai Kavarske – šešiolika kilometrų nuo namų. Iš ryto palaistydavome da ržuose pasodintus burokus ir dar suspėdavome Sumai į atlaidus. Kai aš dar parvažiuodavau iš seminarijos namo, pirmiausia eidavau pasižiūrėti į svirną ir į tvartą. Gėdinga Tėvynės išdaviko pravardė – tai sunkus ir nepelnytas kaltinimas, nes aš niekada nepadariau jokio nusikaltimo prieš savo valstybę. Parašas Alfonsas Svarinskas Tų pačių metų balandžio 17 dieną parašiau pareiškimą Chruščiovui. Pas Dievulį Šaulys, Jokūbauskis, Januševičius, Sabaliauskas, Dogelis, Penkauskas, Vaitkus, Čėsnys ir daugybė kitų. Man atrodo, kad Lietuvoje dėl Tavęs netinkamas klimatas. Jei jie sutiks su mano nuomone, tai aš Tau parašysiu daug smulkiau. Tai pirmoji atsiminimų dalis, kurioje pasakojama apie šeimą, mokslus, du rūsčius kalinimo laikotarpius, kunigystės šventimus ir tarnystę pirmosiose parapijose. Pavyzdžiui, Tėtei reikėdavo dalgiu nukirsti pusantro hektaro rugių, o Mamai (kartais ji gaudavo pasamdyti pagalbai moterį) – juos surinkti, surišti, pėdas statyti, o paskui vakare sustatydavo gubas. Lygiame kely ar arkliui į kalną vežimą traukiant neleisdavo į vežimą sėsti, kad arkliui būtų lengviau. Ir senelis šokdavo, nors jam aštuoniasdešimt metų buvo. Senelis sakydavo, kad mano brolio duktė Marytė Svarinskaitė labai gerai šoka (dabar ji gydytoja, gyvena Rokiškyje). Aš šokti nemėgau, man labiau patiko dvasiniai dalykai. Man tie du pusbroliai imponavo – norėjau būti į juos panašus, bet niekuo nemokėjau groti. Susirinkdavo žmonės iš viso kaimo – kas šoka, kas dainuoja, kas lazda pasiramsčiuodamas ateina pasėdėti, pasiklausyti. Niekas ten apie pinigus negalvojo, tik kad kaime būtų linksmiau. Vykdavome arkliais, kartais dviem (namuose turėjome du, kartais tris arklius). Tada kaime buvo įprasta, kad pirma žmonės parodo, ką turi, o po to kviečia į gryčią valgyti. Jame prašiau po bausmės, atliktos Abezės lageryje, perkelti mane į Altajų. Prieš važiuodamas galėtum aplankyti prie Maskvos gyvenantį Teofilių Kaišiadoriškį. Būti servus Domini, tiesa, yra ne tik garbingas dalykas, bet ir labai atsakingas.

Keletas dokumentų iš bylos Teismas Antrasis kalinimas Antroji kelionė į lagerį Mordovija: mano lagerio draugai lietuviai Kunigas Pranas Račiūnas MIC Kanauninkas Stanislovas Kiškis Kunigas Algirdas Mocius Kunigas Aleksandras Markaitis- Markevičius SJ Liudvikas Simutis Petras Plumpa Algirdas Endriukaitis Balys Gajauskas Lageryje Mordovijoje Darbas lageryje Gyvenimas lageryje Religinis gyvenimas Mordovijos kalėjime „Akmeninis maišas“ Gyvenimas kalėjime Kalėjimo viršininkas Likin Mano kalėjimo draugai Petras Paulaitis Arkivyskupas Josyp Slipyj Vėl Lietuvoje Vilniuje: neregistruotas ir be parapijos Redaktorių žodis Vardų rodyklė Savo gimimo įvykio neatsimenu, bet man sakė, kad gimiau 1925 metų sausio 21 dieną Ukmergės apskrity, Vidiškių parapijoje. Kai dar buvau labai mažas ir dar nebuvo gimę mano brolis ir sesuo, tėvai persikėlė į Kadrėnus. Nors buvau pramokęs lenkų kalbos, bet jos neišmokau. Ta pastotė buvo pusė gyvenamojo namo, o kita pusė – tvartas. Ten mane pamigdydavo – gaudavau lovą, o Tėvukas budėdavo, kad nepavogtų prekių, kurios kainuodavo net iki dešimties tūkstančių litų. Žydai, žinodami, kad Tėtė religingas, prašydavo tik laiško, kuriame būtų nurodyta, kam veža. Norėdavo mane imti kartu, bet aš žuvauti nemėgau, sakydavau, kad man to nereikia. Brolis Vytautas su savo šeima gyveno tėviškėje, gretimoje sodyboje, atskirai. Šalia mūsų sodybos dar buvo dėdės Jono Svarinsko sodyba. O paskui ji man darė gerus darbus: siuntė, kiek galėjo, man siuntinius į kalėjimą. Mane anksti suėmė, lageryje išbuvau 10 metų, grįžau ir vėl suėmė, – mažai teko bendrauti. Atsimenu, prieš pirmąjį areštą kažkas namiškiams pranešė, kad mane negyvą atvežė ir numetė turgaus aikštėje prie bažnyčios. Išgirdusi nuėjo į turgų, prie nužudytų partizanų lavonų. Tada atsegė milinę ir žiūri, kad marškiniai ne tie, kitokie – ne mano. Visi kaime žinojo, kad buvau išėjęs į mišką pas partizanus. Kiek ieškojo, kiek klausinėjo, niekas, nors visi kaime žinojo. Ji buvo labai patriotiškai nusiteikusi, išlaikė tą nuotaiką. Ten gyvenau Tauro apygardos partizano Jono Matukevičiaus šeimos nuomojamame name. Intoje už zonos ribų jau gyveno daug lietuvių kalinių, vyrų ir moterų. Visada vykdamas į kitus lagerius paimdavo ir perduodavo kalinių laiškus pažįstamiems. Jis perduodavo ir lageriuose pradėtą leisti, ranka perrašomą sąsiuvinio formos lagerio laikraštį „Žiburėlis tundroj“. Stasys Molis mirė 1955 metų rugpjūčio 15 dieną tremtyje Intoje. Daktaras Stasys Molis palaidotas pietinėse Intos lagerių kapinėse. Išnardote marias Ir kylat į padanges, Ir spjaudotės ugnim, Ir vemiate siera,– Ir Dievo žemėj jums nėra, Gyvieji! Visi rūstaus likimo sūnūs: Kerštu patvinusi dvasia Ir Kaino ženklas kaktose, Ir ta pati klaiki dalia – Kentėt apgaulėj ir mele Ir žūti keikiant žydrą dangų. Kur krenta jūs šešėlis, Ten džiūsta skaidrios gėlės. Nuo jūs burnų nuodingo kvapo Vaiduokliai keliasi iš kapo. Jau aukurus sukrovę, Žyniai jums gieda šlovę Ir, gatvių dulkėse sukniubę, Jums maldą vapa skubią, Ir vergiškoj ekstazėj žada Bučiuoti jūsų padą. Bedugnėj skausmo sielvartingo Gyvenimas kaip lašas dingo Už geležim apkalto lango. * * * Dabar einu į tylumą, Į tylumą palaimintą ir didžią, Kur į calūno juodą minkštą drobę Naktis visų mūs sielvartus suglobia. Jis tik prašė manęs melsti už greitesnį trejukės prisikėlimą. Matydami neigiamus gyvenimo faktus, mes iš jų mokomės gyventi ir panašių klaidų nekartoti. O po to, jei nereabilituos, važiuosiu į Igarką (ten gyvena apie 6000 lietuvių) ar į Irkutską. Galvojau: neduok, Dieve, ten atliks kratas ir įpainios Vytautą. Kai klausė, iš ko gavau lapelius, sakiau, kad atnešė trys ginkluoti vyrai, partizanai, aš juos paėmiau ir perdaviau į Vidiškius. Jiems duodavo siuntinius, kad galėtų maistu pasidalyti su kameros kaliniais ir įgytų jų pasitikėjimą. Tardymų metu daugiausia mušė bananais ir kumščiais. O kai nuvesdavo pas patį KGB viršininką pulkininką Rudiko, šis mane mušdavo sėdėdamas fotelyje. Kasdieninis mušimas, karceris, badas, buvimas be miego ir poilsio privedė mane prie tokios būklės, kad negalėjau vaikščioti ir pradėjau prarasti sąmonę. Abu mano tėveliai jau pas Viešpatį, palaidoti Vidiškiuose. Kai pirmą kartą grįžau iš lagerio 1956 metais, skundėsi, kad labai skauda padai. Ten gyveno Janušaičio giminaitis gimnazistas Vytautas Plioplys, su kuriuo bendradarbiavom. KGB kamerose kartu su mumis būdavo ir užverbuotų, šnipų, kurie mus kalbindavo. Tardymas buvo tik mušimas – išsivesdavo, apdaužydavo ir grąžindavo į kamerą. Vieną žydą ypač gerai prisimenu – tardytoją KGB majorą D. Dešimt metų pakanka, – taip jis man ir davė tada ramybę. Byloje esančiuose tardymo protokoluose apie kankinimus neradau nė žodžio... Per tardymus mane mušė daugiausia operatyvininkas Zacharov. Bijodavau prarasti savikontrolę, kad kažko neprišnekėčiau. Kai po bemiegės dienos, būdavo, veda koridoriumi į tardymą ar po jo atgal į kamerą, girdi tik komandas: – Šag na lievo! Tą vakarą aš buvau mirtinai sumuštas ir įmestas į šaltą ir drėgną karcerį. Sumaišiau duris, nes per vienas buvo įlipama, per kitas – išlipama. Kadrėnai – mano Tėtės tėviškė – priklausė Vidiškių parapijai, Deltuvos valsčiui. Senelis bendravo su dvarininkais, tai iš jų ir gaudavo knygų. Kai pradėjau lankyti mokyklą, lenkų kalbą užmiršau. Buvo pagrindinis žmogus rengiant kaimo subuvimus – skuodus. Turėjo gražų balsą, dvaruose per šermenis giedodavo. Senelio vardas buvo Kazimieras (Petronis), jo neatsimenu, o močiutės vardas Elžbieta (Petronienė) – ją prisimenu. Dalis jų vaikų atsidūrė kažkur Rusijoje, kiti gyveno Lietuvoje. Mama prieš ištekėdama dalyvaudavo bažnyčios procesijose. Sakydavusi, kad maža būdama Ukmergės parapijoje procesijose nešdavo kaspinus prie vėliavos, o paaugusi – ir vėliavas. Prisimenu, kad Mama anksti ryte atsikeldavo ir pradėdavo darbus. Tada nebuvo vagių, bet vis tiek Tėvukas nemiegodavo, prekes saugodavo. Brolis Vytautas mėgdavo ir buvo Tėtės pagalbininkas žvejoti. Dar gyva yra jo duktė Irena Svarinskaitė – mano pusseserė. Vieną pavasarį įkrito į kūdrą: įlūžo ledas, ir ji atsidūrė vandeny. Buvo net vienas, vėliau tapęs rajkomo sekretorium Ukmergėje – Vilius Bieris. Tėtė mums vaikams buvo griežtas, gaudavome ir diržo. Pasistatėme iš šieno žaiginį-palapinę, ir ten laikydavau šv. Šis leidinys vėliau gavo kitą pavadinimą – „Tautos taku“. Laidotuvėse dalyvavo labai daug lietuvių tremtinių. 2007 metais į Intą iš Lietuvos nuvykusi ekspedicija dar rado gydytojo Molio kapą. Klaikiam šios žemės pragare Jūs dygstat sėkla nemaria Ir žydit apgauliais žiedais, Ir nokstat dvokiančiais nuodais Tvaike to melo ir žabangų. Einu į laisvę, didelę ir plačią, Kuri priims mane kaip lauktą svečią. Mano gyvenimo praktika sako, kad mūsų brolio svarbiausia našaus darbo paslaptis glūdi jo laisvoje nuo materijos dvasioje, blaivume ir skaistybėje. Ta parapija buvo nedidelis bažnytkaimis prie Kauno–Utenos kelio, aštuoni kilometrai nuo Ukmergės Utenos link. Prisimenu senelį Praną (jis mirė 1944 metais, sulaukęs per 80 metų). Daugiausia – lenkų pasaulietinė, istorinė literatūra. Gal čia tas patriotiškas nusiteikimas lėmė: žinojom apie padarytas skriaudas Vilniaus kraštui ir Lietuvai. Jei kas pas lenkų dvarininkus mirdavo, kviesdavo jį į dvarą giedoti. Senelis buvo religingas ir linkęs į dvasinius dalykus. Jis pėsčiomis nueidavo pas dukterį Stefaniją Petronienę pagyventi – 9–10 kilometrų nuo namų. Stefanija gyveno Kavarsko parapijoje, Kabošų kaime, į ten buvo nutekėjusi. Mama Apolonija PetronytėSvarinskienė – 1900, jaunesnė. Mama kilusi iš Pamernackų kaimo, iš didelės šeimos (mūsų giminaitis yra Vilniuje besidarbuojantis kun. Kaime liko Mamos brolis Ignas Petronis, seserys Veronika Petronytė-Morkūnienė ir Liucija Petronytė-Morkūnienė. Tik su šiaudeliu galima būdavo parodyti tekste, neleisdavo nieko parodyti prikištu pirštu. O Tėtė atsikėlęs atsiklaupęs sukalbėdavo poterius ir tik po to dirbdavo. Šeimoje augome trys vaikai: aš buvau vyriausias, brolis Vytautas, gimęs 1927 metais, ir sesuo Janina, jauniausia, gimusi 1934 metais. Metrikus štai taip „darydavo“: juos parašius, blanką ant grindų ištrindavo, kad jis atrodytų susitepęs – senas, po to sulankstytą laikydavo kišenėje, kad būtų apsidėvėjęs, apdilusiais kraštais. Vieną kartą brolis atvyko į pasimatymą su manimi, kai buvau kalėjime. Intoje sužinojau, kad pas gydytoją Vladą Šimkūną į Abezę atvyko jo sužadėtinė Leontina. Pro pilkus sutemų rūkus Einu pas brolius ir draugus. Neturtas, blaivybė ir skaistybė – trys pagrindinės ir sunkiausiai įgyjamos dorybės.

Search for raudona kaip dangus online dating:

raudona kaip dangus online dating-84raudona kaip dangus online dating-86

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

One thought on “raudona kaip dangus online dating”